Keliaukime su Looklet'u

Sveiki! Kilo šiokių tokių nesklandumų man ir Monikai su bloggeriu, dėl to aš nebuvau paminėta tarp ''paliktų rašytojų''. Tačiau ir nebuvau pašalinta, tad nusprendžiau rašyti toliau. Susikūriau šiokį tokį banerį, greičiausiai pakeisiu neužilgo, bet manau, kad kol kas nekliudys jis.
Kai rašiau čia daug kartų (išėjau, atėjau, išėjau, atėjau ir taip t.t.), visada rašiau savo rubriką (Keliaukime su Looklet'u), tad nusprendžiau pratęsti tą grandinę.
Kas nesupranta, tai paaiškinsiu. Per Looklet'ą pasidarau aprangą, dedu čia ir kuriu istoriją. Jei kas VISTIEK nesuprato, tai tiesiog skaitykit toliau ir pamažėle susivoksit. (:

PAVASARIO DIENA

Stebuklingo ryto saulės spindulėliai jėga prasiveržė pro Miu kambario langą ir švelniai pakuteno jos nosį bei sušoko rytinį šokį ant akių, apaugtų tankiomis blakstienomis. Mergina negrabiai pasitrynė traiškanotas akis ir pamažu pramerkė jas.
Kambarys buvo nušviestas gražiausiomis spalvomis, paukščiai laimingi skraidė aplink jos namą ir dainavo jai skirtas dainas, kurias net pati Miu mokėjo.
Ji išlipo iš savo lovos, pasigėrėjo šiuo nuostabiausiu pasaulyje rytu ir tikėjosi, kad ir tokia bus diena. Tad kupina vilčių nutipeno prie didžiulės bei ankštos spintos ir pasiruošė ilgam ieškojimui spintos apačioje.
Kai jau išsirinko drabužius, paukščiai nutilo, saulės spindulėlius pakeitė tamsūs ruoželiai, atrodantys lyg šešėliai. Sukaustyta baimės prarasti viltį, kad bus saulėta diena, grįžtelėjo į langą. Už jo niūriai skėsčiojosi skėčiai, juodi juodi debesys slinko liūdnu dangumi ir Miu pajuto, kaip paskutinė gėlė, žystanti jos namo pievoje, liūdnai užsiskleidžia žiedo lapus, ir leidžia lietaus lašui nukristi ant jos suvytusio lapo, kad atrodytų, jog ji gailiai verkia.
Galiausiai visi gražūs ir spalvoti išsirinkti drabužiai buvo vėl įgrūsti į spintos galą, bet Miu nusprendė bent šiek tiek pagyvinti dieną, kad ir niūriomis spalvomis. Šovus gerai minčiai, įvykdė ją apsirengusi šitais drabužiais (žr. paveikslėlį)

Apsirengusi šitaip išėjo į tamsų rytą bandydama prašviesinti jį bei prašviesinti dieną.
Vos tik išėjusi į lauką, paukščiai vėl sučiulbo, keli net nuplasnojo prie jos mandagiai sveikindami gražiausiomis dainomis, o paskutinė gėlė vėl atskleidė žiedo lapus, nusipurtė ašarą ir pažvelgė į žydrą dangų, kurio debesys pasislėpė už saulės ir begėdiškai laukė grįžtančios Miu namo.

Štai ir pavyzdėlis. Paprastai rašau daugiau, su daugiau aprangų, bet šįkart manau užteks. (:
With big love, Solveiga.♥