2011 m. rugsėjo 20 d., antradienis

Gyvenimas

Sveiki, šiandien grįžau anksti iš mokyklos, nes pasidarė labai bloga. Tikriausiai vėl koks rudeninis virusas... Šiandien 'Gyvenime' dalyvauja- Dominika. Jos atsiųstą nuotrauką pamatysite apačioje, po pasakojimu. Tai gi pradedu.

  Labai mylėjau savo senelį- jis buvo dalis mano gyvenimo tada kai dar buvau maža. Prisimenu kaip eidavome kartu į mišką ieškoti žvėrelių ir paukštelių. Kai kažką gražaus pamatydavome jis išsitraukdavo iš odinio dėklo kažkokia keistą ir stebuklingą dežutę, tada priglausdavo ją prie akies ir blyksteldavo balta šviesa. Šią šviesele laba man labai patiko. Kaip paaugau sužinojau, jog ten buvo fotoaparatas. Senelis jį labai saugodavo, net man geriausiai jo draugei neduodavo! Tuomet užpykdavau ir užversdavau savo dideles akutes.
- Brangioji, Dominika,- tardavo jis,-juk negali taip pykti ant manęs, juk tavo širdutė tokia meili.
- Tikrai?- netikėdama tarstelėdavau.
- Žinoma, širdele,- išsklaidydavo mano abejones jis.
  Senelis visuomet vadindavo mane širdute, širdele ir kt., o tai man ypač patiko. Juk širdelė yra tokia švelni, miela ir beabejo linksma.
  Deja senelis mirė. Mirė greita mirtimi. Labai ilgai verkiau dėl tokio netekimo. Juk manęs niekas daugiau nebevadins širdele, niekas neis su manimi į mišką! Po kelių savaičių sukaupiau visą drąsą ir nuėjau į senelio sandėliuką. Jame ant rankų darbo stalelio laišką, adresuotą man. Niekam šio laiško nerodžiau iki dabar, nes manau, kad šitas laiškas yra mūsų mažytė paslaptis su seneliu. Atsargiai atplėšiau laišką ir pradėjau skaityti.
  Skaitant šį laišką nuriedėjo ne viena ašara. Senelis jau ilgą laiką žinojo, kad serga sunkia ir nepagydoma liga. Niekam nesakė, nes nenorėjo skaudinti manęs ir kitų artimųjų. Senelis laiške paminėjo ir fotoaparatą. Nuo šiol jis priklausė man, deja vis tiek buvau laimingesnė, kai dar neturėjau fotoaparato, o senelis buvo gyvas. Prieš paskutinį kartą atsisveikindamas laiške, jis paprašė saugoti šią vertybę kaip savo akį.
  Šį prašymą jau ilgai tęsiu. Man jau 24-uri metai ir dirbu... fotografe, žinoma fotografuoju su kitais fotoaparatais, bet mūsų 'seniukas' yra nepalaužiamas. Fotografuoju pakščius ir gyvūnus, kartais- medžius. Manau senelis dabar yra patenkintas manimi. Kai einu į mišką su fotoaparatu rankoje, mane nudelgia mintys apie senelį. Kodėl, kodėl taip atsitiko? Juk aš jį taip mylėjau...


***

Na ar patiko? Laukiu jūsų komentarų :). Jei norite, kad jūsų daiktui sukurčiau istoriją spauskite čia ir atlikite parašytus punktus : ).

Iki :*
Berta <3




4 komentarai:

Ėvelis rašė...

Labai patiko, tokia virpinanti širdį (bent mano) istoriją ... :(

Elžbieta.^^* rašė...

graudi istorija, bet visia nieko. pradžiai (y)

Life is good!..Svile2 rašė...

jetus graudu :((

Dominika rašė...

omg kai fainei sugalvojai :DD
Puiki istorija, patiko :)