Konkursas. "Linksmi nuotykiai vasarą"

 Sulaukiau tikrai mažai darbų - vos tris, na bet vistiek atiduosiu juos Jūsų teismui ;) Vertinti teks komentaruose, kadangi neįkelia balsavimo lentelės (poll'o), na, o balsuoti reikia taip: perskaitykite visas tris istorijas ir išsirinkite tą kuri jums atrodo: juokingiausia, originaliausia, linksmiausia o istorijos numerį parašyikite komentaruose. Balsuoti galima iki rytojaus vakaro, tad skaitykit ir balsuokit!

Istorija nr.1

Nuostabi vasara

Tai buvo birželio 11 diena, saulėta bei graži. Aš kaip kiekvieną dieną susitikau su drauge jos vardas Gabija , jei 13 metų, o man 11, bet mes sutariame labai gerai. Taigi aš su ja susitikau, puikiai leidom laiką.Ėjome iki parduotuvės ir pirkome ledus , ir saulėgrąžas. Kai grįžome namo šokome į baseiną ir jame plūduriavome apie valandą. Galiausiai atėjo vakaras. Mes jau buvome sugalvojusios naktį „bastytis“ po Lapes.  Taip ir buvo nuo devintos iki puse vienuoliktos sėdėjome prie kompiuterio,o paskui atėjo vienuolikta valanda , mes išėjome į lauką keliavome iki Šatijų susitiksi su draugais (iki Šatijų mums reikia eiti apie 35min) mes ten atėjusios prisėdome. Valgėme saulėgrąžas ir laukėme Karolio (mūsų draugelio) laukėme , laukėme... Ir jis neišėjo, mes užpykom ir keliavom atgal pas mane... Vėl 35min... Kai grįžome namo aš griūvau į lovą , jau truputį skaudėjo kojas... Ir jis parašo žinutę „Melagės jūs“ . Reiškiąs jis buvo ATĖJAS .. Ir kas mums beliko .. Vėl keliavome tas 35min iki jo , jau krapnoti pradėjo , bet mums buvo nesvarbu. Atėjusios jo laukėme apie 30min, jis VĖL neišėjo, tada mes jau buvome pasipiktinusios.. Ėjome Vilties gatve ir aš tariau:
- Gerai , kad dar negriaudėja.
Ir prieš mus iš kart žaibas trenkė, pradėjo žaibuot, griaudėt, mes taip bijojom..  Tada jau greitai ėjome.. Nuėjusios 200metrų jau pradėjome bėgti ,bėgom , „kirtome“ kelią ir paskui Gabija sako :

- Čia tavo namai ??!!
Mes be galo apsidžiaugiam, grįžusios namo griuvom į lovą, buvo gerą ir pikta..
Nuo to laiko mes su tuo Karoliu niekados naktimis nesusitinkam.. Nes bijom , kad vėl  „išdurs“ ...

Istorija nr. 2

Aidantis juokas

Guliu ant šiltos žolės ir stebiu skaistaus mielinumo dangų. Saulė man apšviečia įdegusi veidą, o maža žolytė kutena skruostus. Virš manęs praskrenda drugelis ir atsisėda ant šalia augančios tulpės. Užsimerkiu ir net nejaučiu kaip mane vėjas nuneša į svajonių karalystę...

-Kelkis, ką ten veiki, atsigulusi ant purvinos žemės? Juk ten gali pasitaikyti nežinia kokių vabaliukų.- Mano svajones nutraukia šauksmas. Pasižiūriu į viršų ir pamatau atbėgančią Mildą.

-Milda, kodėl tu vis sugalvoji ką nors šlykštaus?

-Nes žinau, kad tu kitaip neatsikelsi!- Garsiai nusijuokia ji.

-Na, tai sakyk ko norėjai...

-Einame pasivažinėti dviračiais.

Jaučiu vėją! Skrendu su juo, lėkiu, lyg pašėlusi. Išsitaršę mano plaukai laksto, o aš užsimerkiu ir įsivaizduoju, kad skrendu. Aš moku skristi!

-Edita! Atsargiai, mašina!- Iš visų jėgų šaukia man Milda.

Vos spėju pasukti į šoną, atsitrenkiu į didžiulį medį.

-Skaaaaaauda!- Šypsausi aš pro ašaras.

-Žinosi, kaip mašinoms po ratais lysti...- Nustato rimtą veidą Milda, bet nesusilaiko ir kartu pradedame juoktis.

Su draugė, nusprendėme, kad važiuosime prie ežero, štai jau mes pakeliui į ten. Staiga prieš mus atsidengia akmenuotas kelias. Aš pradedu juoktis.

-Žžžžž-eeeee-mmmm-ėėėė-sss dddd-rrr-ėėėėė-bbbb-ėėė-jjj-mmmm-aaaa-sss!!!

-Ccccc-hhhhh-aaaa! Ccccc-hhhh-aaaa!

Kažkoks senukas atsisuka į mus ir pradeda taip juoktis, kad net laistytuvas iš rankų iškrenta. Mes jam nusišypsome ir važiuodamos toliau nekaip negalime nustoti žvengti, kol galiausiai atvažiuojame iki ežero.

Labai mėgstu vasarą, nes tai laikas, kada gali daryti ką nori, kai juokas aidi  visur ir kai šypsena neišnyksta iš tavo veido. Myliu vasarą!

Bei paskutinė...  Istorija nr. 3

Vieną sulėtą vakarą visi kieme nuobodžiavome.

Tik staiga nei iš šio nei iš to pasiūliau pažasti "Aklą vištą". Atrodo ši mintis visiems patiko.

- Kur žaisime? Paklausė kažkas iš mūsų.

- Darželyje.

- Kokiame?

- Ąžuoliukas.

- Ak..taip..juk tame darželyje yra tie mediniai nameliai.

- Tai taip.

Visi pakilome nuo suoliukų ir pradėjome eiti. Buvo viso 5 . Trys mergaitės  ir du berniukai.  Berniukų vardai : Matas ir Kestukas.  Mergaičių vardai: Karolina, Ieva (aš) ir Odeta.  Kai praėjome juodą, didelį autobusiuką mano sesė ir sako:

 - Žiūrėkit kokia aš tame autobusiuke atsispindžiu stora! Visi priėjome arčiau ir tikrai atspindžiai buvo labai juokingi. Mes visi stovėjome lyg kokie storuliai. Ir taip eidami nuo vienos mašinos prie kitos perėjome visą jų aikštelę. Vienoje mašinoje mes stori -  kitoje ploni. Vienoje labai maži - kitoje dideli. Prisijuokiame iki ašarų. Ir taip pamažu..pamažu..priėjome darželį. Jis nedidelis. Bet jame daug įvairiausių: laipynių, čiuožyklų, supynių, įvairiausių namelių ir panašiai.

- Kas nori nežiūrėti? Pasiūlymų nebuvo. Tada žaisim šulinį, lapą žirkles.

Gerai. 1...2...3....Mes mergaitės parodėm šulinius, o berniukai žirkles. Jiedu įkrito dabar mes dviese.

1..2...3...Matas parodė lapą ,o Kestukas žirkles. jis nežiūri.

- Dabar eik prie namelio įėjimo ir skaičiuok iki 10.

- Gerai..

- Palaukit! Sušuko Marija.

- Man sutrūko diržas.

- Einu išmesiu.

- Palauk! Aš pasiimsiu.

- Kestukau, ar tu durnas? Palik tą diržą.

- Ne e. ir pasiėmęs  diržą nubėgo nežiūrėti.

Gerai pradedame žaisti.

Jis lėtai ėjo į priekį, nes bet kada galėjo atsitrenkti į stogėlį.

- Ar jau čia stogelis?

- Ne..Pamelavom ir jis ėjo iškelęs galvą ir tik taukš! Susidaužė galvą. Atsimerkė..

- Ai..skauda. Mes visi kritome iš juoko.

Gerai..Eik nežiūrėk toliau.

Jis ėjo ,o mes visi leidime juokingus garsus. Matas:

Aš beždžionė ir pradėjome vaipytis. Bet visvien pirmoji pričiupta buvo Odeta.

Ji tai pat ėjo lėtai. Mes visi užsilipome kuo aukščiau. Aš ir Karolina ant kopėčių, Kestukas ir Matas ant atramų, o Marija ant namelio stogelio. Ir  ji parėjo tiltuką ,o  Kestukas  tik  iššoko nuo atramos ir kai tikras kamikadzė nusileido ant stogelio. Mano sesė (Odeta) taip ir liko nesupratusi: Kas čia buvo, o mes plyšte plyšome iš juoko. 

- Ji ramiai ėjo, perėjo tą tiltuką ,o jis kaip kamikadžė nusileidi ant tiltuko, dar nuo atramos ir su suplyšusiu Marijos diržu. Kalbėjo Karoliną tramdydamą juoką. Gerai tęskime. Šį kartą ant stogelio užsilipo Matas. ir jis suposi..suposi, suposi, suposi, suposi..kol tik taukšt! jis nukrito aukštielnikas ant  žemės. Smarkiai susitrenkė galvą, jam skaudėjo nugarą. Bet net nepastebėjom..Jis suposi tol kol ėmė kristi atgal, kojas perkelė per galvą ir nukrito. Kiek supratau. Jis pusiau verkė, pusiau juokėsi, o mums apsimesti ,kad nejuokinga buvo neįmanoma. Ir taip visą vakarą. Tik kam reikia nežiūrėti taip įvairiausi nuotykiai. Visų net neparašysiu. Tas vakaras buvo linksmiausia vasaros pradžia. Ir įsiminė ilgam.